Pastebėjau, kad mėgstu pradėti sakinius lyg sekčiau pasaką. Vieną dieną…
Taigi. Vieną vakarą buvau pakviesta sudalyvauti Etsy parduotuvės susitikime jų Australijos skyriaus biure Melburne. Visokios internetinės parduotuvės, dideli puslapiai ligi šiol atrodydavo kažkokia mistinė virtuali realybė. Tad sutikus kitus pardavėjus, o ypač – pačius darbuotojus pamačiau, kad jie paprasti, entuziastingi ir… tikri (taip jie net patys sako) žmonės gurkšnojantys vyną, pasišnekantys apie naminius augintinius ir visa kita, bei mielai pasidalinantys patarimais kaip pagerint savo (šiuo atveju mano) Etsy parduotuvėlę. Tai va tiek tų pagyrų Etsyninkams.
O jau kitą dieną dalyvavau vienam garsiausių Melburno, o gal ir Australijos menų, rankų darbo dizaino ir kitų nesąmonių turguje.
Žiū, kokį stendą sumeistravom. Reik turėt omeny, ka vis dar neturim tikrų rimtų įrankių. Tad jei kam kils klausimų, kaip pritvirtint vyrius negręžiant, nekalant ir pan. – rašykit, mielai pasidalinsim patarimais.
Stalą dėl ekonominių ir tautų sandraugos (t.y. geros kompanijos) sumetimais dalinomės su Antra (kirčiuoti latviškai – pirmą skiemenį). Šitas turgus buvo labai didelis, žmonės skubėjo ir viskas labiau priminė supermarketą nei vietinės reikšmės parduotuvėlę, bet gerai – nuobodžiaut neteko. Įdomiausia akimirka – kai prieš pat atidarymą, ankstų šeštadienio rytą pardavėjai šnekučiavosi, apžiūrinėjo vieni kitų darbus ir staiga… pakilo triukšmas ir žmonių minia sugužėjo vidun. Tie, kas dalyvavo ne pirmą kartą, teigė, kad šįsyk dar buvo palyginti ramu. Dabar smalsu ir norėčiau sudalyvaut tokiuose turguose ir kituose miestuose. Va taip.
O sekmadienį ėjom į mano jau pamėgtą North Melb. turgų, kur pirkėjai neskubėdami rinkosi pasišnekučiuodami, slampinėjo po kažkokią gatvės šventę ir t.t…
Paskutinė nuotrauka – Redai. Akimirką pamaniau, kad čia tu. Keistas jausmas.
