Duoklė Adelaidei

Seniai bevaikščiodama po miestą stebėjau namus ir svarsčiau, kaip gi būtų smagu papaišyt gatvėj, kaip mokyklos laikais. Tad vieną saulėtą pirmadienį prisėdau lauko kavinėj po skėčiu išsitraukiau markeriukus ir  besilankstydama (dalį vaizdo užstojo jau minėtas skėtis ir priešais stovintis automobilis) sukurpiau šį iškraipytų proporcijų šedevrą. Smagiausia, kad paišydamas pastebi tokias smulkias detales, kaip kad uždažyti vinukai prilaikantys medinę fasado lentą. Po šimts! O net nebūčiau įtarus, kad ta dalis – iš medžio!
Tapetinį foną užpaišiau vėliau, ant spausdintos kopijos, originalas tik juodai baltas. Ir dar. Pigiausias, mokyklinukams skirtas piešimo blonknotas pasirodė 5 kartus geresnis už specialius, specialiose dailės ir panašių užsiėmimų reikmenų parduotuvėse įsigytus, albumus skambiais pavadinimais, tarkim „professional artist” ir pan.